Birželis – ankstyvo grybavimo sezono pradžia. Žemiau – grybai, kurie šiuo metų laiku Lietuvoje jau paprastai auga.
Ar šiuo metu geros sąlygos grybauti? Žr. Grybų augimo indeksą →
Boletus edulis
Tikrinis baravykas (Boletus edulis) – Lietuvoje dažnas baravykinių šeimos grybas, augantis šalia spygliuočių ir lapuočių medžių.
Cantharellus cibarius
Valgomoji voveraitė (Cantharellus cibarius) – ryškiai geltonos spalvos grybas, kurio kepurėlė piltuvo formos, banguotu kraštu, o po ja vietoj tikrų lakštelių auga storos, šakotos, giliai koteliu nusileidžiančios raukšlės.
Macrolepiota procera
Skėtinė žvynabudė – vienas didžiausių lamelinių grybų, augančių Lietuvoje, lengvai atpažįstamas iš didelės, žvynuotos skėčio formos kepurėlės ir aukšto, gyvatės odą primenančio rašto kotelio.
Leccinum scabrum
Lepšė (Leccinum scabrum) – rudos kepurėlės grybas, kurio baltą kotą dengia tamsūs žvyneliai. Auga tik šalia beržų ir yra vienas dažniausiai Lietuvos miškuose randamų vamzdelinių grybų.
Gyromitra esculenta
Valgomasis bobausis (Gyromitra esculenta) – ankstyvą pavasarį pušynuose pasirodantis grybas, kurio rausvai ruda, netaisyklingai suraukšlėjusi, smegenis primenanti kepurėlė auga ant šviesaus, tuščiaviduryje koto. Nepaisant lietuviško pavadinimo, šis grybas laikomas rimtai pavojingu ir šiuolaikinės žinios apie jo toksiškumą turi persverti pavadinimą.
Kuehneromyces mutabilis
Kislioji kelmiukė (Kuehneromyces mutabilis) – dvispalve, drėgmę priklausomai keičiančia kepurėle pasižymintis grybas, tankiomis kekėmis augantis ant lapuočių, ypač beržų, kelmų ir rąstų. Pati savaime tai malonaus skonio valgomas grybas, tačiau ji itin panaši į mirtinai nuodingą grybą, todėl saugiai atpažinti ją gali tik labai patyręs grybautojas.
Lycoperdon perlatum
Karpotasis pumpotaukšlis (Lycoperdon perlatum) – paplitęs kriaušės formos pumpotaukšlis, jaunas baltas ir padengtas smulkiomis, į perliukus panašiomis karputėmis. Tai saprotrofinis grybas, dažnai augantis dideliais būriais miškuose, pievose ir parkuose.
Phallus impudicus
Paprastoji poniabudė (Phallus impudicus) – vienas keisčiausių Lietuvos grybų: iš pradžių atrodo kaip baltas, žemėje pusiau paslėptas "kiaušinis", iš kurio per kelias valandas išsivysto status, stiprų, gaišeną primenantį kvapą skleidžiantis vaisiakūnis.
Agaricus campestris
Valgomasis pievagrybis (Agaricus campestris) – vienas labiausiai pažįstamų laukinių grybų, artimas kultivuojamo pievagrybio giminaitis. Auga pievose, ganyklose ir parkų vejose, o jo lakštelės su amžiumi ryškiai keičia spalvą – nuo rausvos iki tamsiai rudos ar beveik juodos.
Amanita pantherina
Margoji musmirė (Amanita pantherina) – lamelinis grybas pilkšvai rudos ar pilkšvos kepurėlės paviršiumi, tolygiai nusėtu baltomis karputėmis. Prie koto pagrindo makšties liekanos susiformuoja ne kaip vientisas maišelis, o kaip vienas ar keli siauri, apykaklės pavidalo žiedeliai.
Amanita rubescens
Rausvoji musmirė (Amanita rubescens) – lamelinis grybas rausvai rudos kepurėlės su smulkiomis pilkšvomis karputėmis paviršiumi. Šios rūšies pažinimo požymis – balta trama, kuri pjaunant, laužant ar net paspaudus pamažu paraudonuoja.
Auricularia auricula-judae
Paprastasis ausiagrybis (Auricularia auricula-judae) – drebučiuotas, ausies formos grybas, augantis ant lapuočių, ypač šeivamedžių, medienos. Vaisiakūnis rausvai rudas, minkštas ir tampriai guminis drėgnu oru, o išdžiūvęs susitraukia ir sukietėja.
Coprinus comatus
Gauruotasis mėšlagrybis (Coprinus comatus) – lengvai atpažįstamas grybas, kurio balta, žvynuota, iš pradžių cilindro ar kiaušinio formos kepurėlė vėliau išsiskleidžia į varpo formą. Sunokusios kepurėlės kraštas savaime suyra ir suskystėja į juodą, sporų kupiną skystį – šis reiškinys grybui suteikė ir lietuvišką, ir lotynišką pavadinimą.
Galerina marginata
Eglinė kūgiabudė (Galerina marginata) – nedidelis lamelinis grybas, augantis ant pūvančios medienos. Kepurėlės vidurys rusvai rudas, kraštai šviesesni, medaus geltonumo, o nulaužtas grybas skleidžia būdingą miltingą kvapą.
Marasmius oreades
Lauminis mažūnis (Marasmius oreades) – nedidelis, tačiau itin gerai pažįstamas pievų ir vejų grybas, garsėjantis savo augimo būdu: vaisiakūniai dėsningai išsidėsto taisyklingais žiedais ar lankais, liaudyje vadinamais raganų ratilais. Kepurėlė šviesiai ruda ar kreminė, kotelis liauna, tačiau tvirtas ir lankstus.
Morchella esculenta
Valgomasis briedžiukas (Morchella esculenta) – vienas pirmųjų pavasario grybų, dygstantis dar anksti, kai dauguma kitų rūšių tik ruošiasi vegetacijai. Jo korio pavidalo, gausiai duobėta kepurėlė sklandžiai, be jokios ribos pereina į kotą, o visas vaisiakūnis viduje sudaro vieną tolydžią, pertvaromis nepertrauktą ertmę.
Neoboletus luridiformis
Dėmėtasis baravykas (Neoboletus luridiformis) – stambus, mėsingas vamzdelinis grybas rusva ar kaštonine, aksomiška kepurėle. Kotas geltonas, ištisai padengtas smulkiais raudonais taškeliais, be tinklelio rašto. Geltona trama pjaunant ar spaudžiant akimirksniu pamėlynuoja.
Fomitopsis betulina
Beržinis pintenis (Fomitopsis betulina, sin. Piptoporus betulinus) – kietas, iš pradžių apvalus, vėliau plokštėjantis grybas, augantis beveik išimtinai ant beržų. Jaunas vaisiakūnis baltas ir apvalus, vėliau tampa kanopos, o galiausiai – plačios konsolės pavidalo, o apatinėje pusėje matomas smulkiai poringas, baltas paviršius.
Trametes versicolor
Įvairiaspalvė kempė (Trametes versicolor) – vienas dažniausiai sutinkamų kempinių grybų, augantis plonais, vėduoklės formos apnašais ant lapuočių medienos. Jos viršutinė pusė išsiskiria ryškiomis, įvairiaspalvėmis koncentrinėmis juostomis, o apatinėje pusėje – smulkūs balti vamzdeliai.
Entoloma sinuatum
Stambioji gijabudė (Entoloma sinuatum) – stambus, lapuočių miškuose augantis lakštelinis grybas. Balkšva, senstant tamsėjanti kepurėlė gali siekti iki 15 cm, o pradžioje geltonai baltos lakštelės sporoms bręstant įgauna rausvą atspalvį.
Hypholoma fasciculare
Puokštinė kelmabudė (Hypholoma fasciculare) – labai dažnas, tankiais kekėmis ant pūvančios medienos augantis lakštelinis grybas. Sieros geltonumo kepurėlė ir lakštelės, kurios senstant patamsėja iki juodos spalvos, o skonis labai kartus.
Chlorophyllum rhacodes
Šiurkščioji žvynabudė (Chlorophyllum rhacodes) – didelis, žvynuota kepurėle pasižymintis lakštinis grybas, giminingas jau žinomam didžiajam skėtenui. Pjaunant ar pažeidžiant trama ir lakšteliai paraudonuoja.
Russula cyanoxantha
Melsvažalė ūmėdė (Russula cyanoxantha) – viena populiariausių ir lengviausiai atpažįstamų valgomų ūmėdžių, kurios lakštelės, kitaip nei daugelio giminaičių, yra lanksčios, o ne trapios.
Boletus reticulatus
Vasarinis baravykas (Boletus reticulatus) – ankstyvą vasarą vaisiakūnius formuojantis baravykų giminaitis, savo skoniu ir tekstūra beveik neatskiriamas nuo įprasto baravyko.
Amanita vaginata
Bevainikė musmirė (Amanita vaginata) – pilkos spalvos musmirė be žiedo ant koto, tačiau su didele, maišo pavidalo makštimi prie pagrindo. Kepurėlė jauna varpelio formos, vėliau paplokštėja, kraštas silpnai grioveliuotas.
Lactarius rufus
Rudasis piengrybis (Lactarius rufus) – dažnas, tamsiai rudos spalvos pušynų grybas, kurio baltas pienas iš pradžių atrodo švelnaus skonio, tačiau po kelių sekundžių pajuntamas ryškus aitrumas.
Polyporus squamosus
Žvynuotoji skyltbudė (Polyporus squamosus) – didelė, iki 60 cm skersmens, lapuočių medžiuose auganti kempinė, kurios blyškią gelsvai rusvą kepurėlę dengia dideli, plokšti rudi žvynai.
Stropharia aeruginosa
Melsvažalė gleiviabudė (Stropharia aeruginosa) – nesunkiai atpažįstamas grybas dėl savo neįprastos, melsvai žalios, gleivėtos kepurėlės, dažnai padengtos baltais šydo likučiais.
Agrocybe praecox
Ankstyvoji dirvabudė (Agrocybe praecox) – vienas anksčiausiai pavasarį pasirodančių grybų, dažnai aptinkamas parkuose, soduose ir ant medienos skiedrų.
Inosperma erubescens
Patujaro plaušabudė (Inosperma erubescens, sin. Inocybe erubescens, Inocybe patouillardii) – mirtinai nuodingas, pavasarį lapuočių miškuose augantis grybas, kurio kepurėlė, lakštelės ir kotas paliesti ar sensdami paraudonuoja.
Calocybe gambosa
Pavasarinė balteklė (Calocybe gambosa) – vienas pirmųjų pavasario valgomųjų grybų, dažnai vadinamas „Šv. Jurgio grybu“. Auga pievose ir miško pakraščiuose, dažnai taisyklingais žiedais ar lankais.
Laetiporus sulphureus
Valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus) – ryškiai geltonai oranžinė, dideliais briaunotais gniutulais ant lapuočių medžių kamienų auganti kempinė, jauna laikoma vertingu valgomu grybu.
Russula vesca
Tikroji ūmėdė (Russula vesca) – viena vertingiausių valgomųjų ūmėdžių, kurios kepurėlės oda būdingai atsilupa nuo krašto, atidengdama šviesų minkštimą.
Suillus grevillei
Grakštusis kazlėkas (Suillus grevillei) – ryškiai geltonas baravykinis grybas, augantis tik su maumedžiais ir dažnai turintis laikiną žiedą ant koto.
Chalciporus piperatus
Kartusis pipirbaravykis (Chalciporus piperatus) – nedidelis, oranžinių porų baravykinis grybas, pasižymintis aitriai pipirinio skonio minkštimu; dažnai auga šalia musmirių.
Coprinellus micaceus
Kelminis mėšlagrybukas (Coprinellus micaceus) – nedidelis, ochros spalvos grybas, tankiomis kekėmis augantis ant lapuočių medžių kelmų ir šaknų liekanų. Jauną kepurėlę dengia smulkūs, žėručio žvyneliais žėrintys likučiai, kurie nuo lietaus nuplaunami.
Helvella crispa
Garbanotoji alvytė (Helvella crispa) – šviesus, balno formos rudeninis grybas, kurio banguota, netaisyklingai susukta kepurėlė sėdi ant balto, gilioms briaunoms išraižyto koto. Vienas lengviausiai iš kitų grybų išsiskiriančių rudens laikotarpio grybų Lietuvos miškuose.
Bjerkandera adusta
Dūminė kempinė (Bjerkandera adusta) – labai dažna, plona ir kieta kempinė, augimo forma svyruojanti nuo plokščios plutelės iki atlenktos ar trumpakotės kepurėlės, tačiau visada atpažįstama iš pilko porų paviršiaus apatinėje pusėje.
Lentinus tigrinus
Tigrinė pjūklalakštė (Lentinus tigrinus) – savitas, ant drėgnos, dažnai iš dalies vandenyje esančios gluosnių ar tuopų medienos augantis grybas, kurio kepurėlę dengia tigro kailį primenantys tamsūs žvyneliai, o lakštelių kraštas dantytas tarsi pjautas pjūklu.
Otidea onotica
Kiškiaausė taurelė (Otidea onotica) – ryškios gelsvai rusvos spalvos, pailgos, iš vieno šono įtrūkusios taurelės formos grybas, primenantis kiškio ausį ir dažniausiai aptinkamas lapuočių ar mišriuose miškuose, ypač palei suminkštėjusią dirvą prie takų.