Grybas.eu

Eglinė kūgiabudė

Galerina marginata

Eglinės kūgiabudės vaisiakūniai, augantys ant pūvančios medienos.

Ryan Hodnett CC BY-SA 4.0 Wikimedia Commons

Eglinė kūgiabudė (Galerina marginata) – nedidelis lamelinis grybas, augantis ant pūvančios medienos. Kepurėlės vidurys rusvai rudas, kraštai šviesesni, medaus geltonumo, o nulaužtas grybas skleidžia būdingą miltingą kvapą.

  • Dažnumas Lietuvoje: nežinoma
  • Sezonas: birželis-lapkritis
  • Saprotrofinis

Kaip atpažinti

Eglinę kūgiabudę atpažinti padeda nedidelė, iki 7 cm skersmens kepurėlė, kurios vidurys tamsesnis, rusvai rudas, o kraštai šviesesni, medaus geltonumo; kraštas kartais silpnai grioveliuotas. Kotelis plonas, žemiau trapaus, šviesaus žiedelio padengtas smulkiais išilginiais plaušeliais. Nulaužus grybą juntamas ryškus miltingas kvapas ir skonis.

Apatinis paviršius
lakšteliai
Kepurėlės skersmuo
1–7 cm
Koto aukštis
2–7 cm
Sporų atspaudo spalva
ruda

Nuotraukos

Artimas eglinės kūgiabudės kepurėlės ir lamelių planas.

Dan Molter (Mushroom Observer) CC BY-SA 3.0 Wikimedia Commons

Eglinės kūgiabudės vaisiakūniai miško paklotėje.

Adrien Benoit à la Guillaume CC BY-SA 4.0 Wikimedia Commons

Išsami morfologija (plėsti)

Kepurėlė

  • Forma: pusrutulio formos, iškila, plokščia
  • Spalva: ruda, medaus geltona
  • Paviršius: lygus

Himenoforas

Kotas

  • Spalva: kreminė, ruda
  • Paviršius: plaušuotas

Trama

  • Spalva: kreminė
  • Pjaunant: nekinta

Kvapas

miltingas

Skiriamieji požymiai

  • miltingas kvapas ir skonis

Buveinė ir ekologija

Eglinė kūgiabudė yra saprotrofinis grybas, augantis ant pūvančios spygliuočių, rečiau lapuočių medienos – kelmų, nuvirtusių kamienų ir šakų, dažnai būreliais.

Sezoniškumas Lietuvoje

Sau Vas Kov Bal Geg Bir Lie Rgp Rgs Spa Lap Grd
                       

Rodomas įprastas rūšies sezoniškumas Lietuvoje, o ne dabartinės grybavimo sąlygos.

Lietuvoje

Paplitimas
nevertinta
Retumas
nežinoma
Apsaugos statusas
neįvertinta

Sauga ir valgomumas

Toksiškumas: mirtinai pavojingas

Eglinėje kūgiabudėje yra tų pačių amatoksinų, kurie sukelia mirtinus apsinuodijimus žalsvąja musmire – šie junginiai slopina RNR polimerazę II ir sutrikdo baltymų sintezę kepenų ląstelėse. Cheminiais tyrimais nustatyta, kad kai kurių eglinės kūgiabudės vaisiakūnių amatoksinų kiekis gali net viršyti nustatytąjį žalsvosios musmirės pavyzdžiuose. Apsinuodijimas vystosi panašiai: iš pradžių, praėjus keliolikai valandų, atsiranda pykinimas, vėmimas ir viduriavimas, po to būklė laikinai pagerėja, tačiau šiuo metu progresuoja kepenų pažeidimas, galintis baigtis ūminiu kepenų nepakankamumu ir mirtimi, jei negaunama skubi medicininė pagalba.

Dėl labai mažo vaisiakūnio dydžio eglinė kūgiabudė lengvai lieka nepastebėta tarp kitų ant medienos augančių grybų. Įtarus apsinuodijimą laukiniais grybais, augusiais ant medienos ar kelmų, būtina nedelsiant kreiptis į greitosios medicinos pagalbos tarnybą ar apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biurą, net jei pirminiai simptomai laikinai atslūgsta.

Valgomumo informacija dar nepatvirtinta redaktoriaus.

Niekada nevartokite laukinių grybų vien pagal šios svetainės informaciją be patikimo identifikavimo.

Radote šį grybą? Praneškite radinį

Nežinote, koks tai grybas? Atpažinkite pagal požymius →

Atraskite daugiau

Šaltiniai