Grybas.eu

Žalsvoji musmirė

Amanita phalloides

Žalsvosios musmirės vaisiakūnis su šviesiai žalsva kepurėle, augantis miško paklotėje.

Krzysztof Ślusarczyk CC BY 3.0 Wikimedia Commons

Žalsvoji musmirė (Amanita phalloides) – didelis lamelinis grybas šviesiai žalsva, alyvine ar gelsva kepurėle, dažniausiai tamsesne viduryje. Kotą juosia plėvelinis žiedas, o prie pagrindo jį gaubia didelė, maišo pavidalo makštis – bene svarbiausias šios rūšies atpažinimo požymis.

  • Dažnumas Lietuvoje: nežinoma
  • Sezonas: liepa-lapkritis
  • Mikorizinis

Kaip atpažinti

Žalsvąją musmirę atpažinti padeda trys kartu vertinami požymiai: lygi, jokių karpelių neturinti kepurėlė, baltos, laisvos lamelės ir prie koto pagrindo esanti didelė, maišo formos makštis, kurioje kotas glūdi tarsi kiaušinyje. Jauni vaisiakūniai pilnai gaubti balto bendrojo apvalkalo, primenantys kiaušinį; jam plyštant, kepurėlė lieka švari, be karpelių liekanų.

Apatinis paviršius
lakšteliai
Kepurėlės skersmuo
5–15 cm
Koto aukštis
7–15 cm
Sporų atspaudo spalva
balta

Nuotraukos

Perpjautas žalsvosios musmirės kotas su tuščiaviduriu vidumi ir makšties liekanomis prie pagrindo.

Jengod CC BY-SA 4.0 Wikimedia Commons

Keli žalsvosios musmirės vaisiakūniai, augantys natūralioje augavietėje.

Justin Pierce (Mushroom Observer) CC BY-SA 3.0 Wikimedia Commons

Išsami morfologija (plėsti)

Kepurėlė

  • Forma: pusrutulio formos, senstant plokštėjanti
  • Spalva: balta, geltona, alyvinė
  • Paviršius: lygus

Himenoforas

Kotas

  • Spalva: balta
  • Paviršius: lygus

Trama

  • Spalva: balta
  • Pjaunant: nekinta

Skiriamieji požymiai

  • didelė, maišo pavidalo makštis prie koto pagrindo
  • lygi kepurėlė be karpelių

Buveinė ir ekologija

Žalsvoji musmirė yra ektomikorizinis grybas, formuojantis simbiozę daugiausia su lapuočiais – ypač dažnai su ąžuolais, taip pat bukais ir beržais, rečiau su spygliuočiais. Lietuvoje ji auga mišriuose ir lapuočių miškuose, dažniausiai derlingesnėje dirvoje, nuo liepos iki spalio mėnesio.

Sezoniškumas Lietuvoje

Sau Vas Kov Bal Geg Bir Lie Rgp Rgs Spa Lap Grd
                       

Rodomas įprastas rūšies sezoniškumas Lietuvoje, o ne dabartinės grybavimo sąlygos.

Lietuvoje

Paplitimas
aptinkamas
Retumas
nežinoma
Apsaugos statusas
neįvertinta

Sauga ir valgomumas

Toksiškumas: mirtinai pavojingas

Žalsvojoje musmirėje esantys amatoksinai slopina RNR polimerazę II, sutrikdydami baltymų sintezę ląstelėse ir sukeldami kepenų ląstelių žūtį. Apsinuodijimas vystosi keliomis pakopomis: pirmąsias 6–24 valandas po suvalgymo simptomų dažniausiai nebūna (latentinis periodas), vėliau atsiranda stiprus pykinimas, vėmimas ir gausus vandeningas viduriavimas, dėl kurio gali išsivystyti sunki dehidratacija. Po 1–2 parų šie simptomai laikinai atslūgsta, tačiau šiuo metu kepenyse jau progresuoja pažeidimas – kyla kepenų fermentų kiekis, sutrinka kraujo krešėjimas. Nesuteikus gydymo, per kelias paras išsivysto ūminis kepenų (kartais ir inkstų) nepakankamumas, galintis baigtis mirtimi. Vien pusės vidutinio dydžio kepurėlės gali pakakti mirtinam apsinuodijimui suaugusiam žmogui.

Toksinai išlieka nepakitę virinant, kepant, džiovinant ar kitaip apdorojant grybą – joks paruošimo būdas žalsvosios musmirės nepadaro saugios vartoti. Įtarus apsinuodijimą laukiniais grybais (ypač jei simptomai atsiranda praėjus daugiau nei 6 valandoms po valgymo), būtina nedelsiant kreiptis į greitosios medicinos pagalbos tarnybą ar apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biurą.

Valgomumo informacija dar nepatvirtinta redaktoriaus.

Niekada nevartokite laukinių grybų vien pagal šios svetainės informaciją be patikimo identifikavimo.

Su kuo galima supainioti?

Radote šį grybą? Praneškite radinį

Nežinote, koks tai grybas? Atpažinkite pagal požymius →

Atraskite daugiau

Šaltiniai