Amanita virosa Bertill.
Ben DeRoy Public Domain Wikimedia Commons
Smailiakepurė musmirė (Amanita virosa) – mirtinai nuodingas, visiškai baltas lakštelinis grybas, augantis lapuočių ar mišriuose miškuose. Jaunas vaisiakūnis primena kiaušinį, vėliau kepurėlė plokštėja, o prie koto pagrindo išlieka didelė, maišo formos makštis.
Smailiakepurę musmirę atpažinti padeda visiškai balta spalva – balta kepurėlė, baltos, laisvos, tankios lakštelės ir baltas kotas su trapiu žiedu viršutinėje dalyje. Prie koto pagrindo slypi didelė, maišo pavidalo makštis, dažnai giliai paslėpta dirvožemyje. Jaunas vaisiakūnis iš pradžių primena kiaušinį, vėliau kepurėlė tampa varpo formos ar beveik plokščia su plačiu gumbeliu viduryje.
Cephas CC BY-SA 4.0 Wikimedia Commons
InnaTallinn CC BY-SA 4.0 Wikimedia Commons
nemalonus
Auga lapuočių ar mišrių miškų pakraščiuose, mikorizę sudarydama su lapuočių (ypač buko) ir spygliuočių medžiais; vaisiakūnius formuoja vasaros pabaigoje ir rudenį.
| Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Grd |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Rodomas įprastas rūšies sezoniškumas Lietuvoje, o ne dabartinės grybavimo sąlygos.
Toksiškumas: mirtinai pavojingas
Smailiakepurėje musmirėje esantys amatoksinai pažeidžia kepenų ir inkstų ląsteles. Pirmieji simptomai (stiprus vėmimas, dieglūs pilvo skausmai, viduriavimas) atsiranda praėjus 5–12 val. nuo suvalgymo. Po jų dažnai seka trumpalaikis tariamas pagerėjimas, tačiau šiuo metu kepenų ir inkstų pažeidimas jau progresuoja toliau.
Be skubios specializuotos medicininės pagalbos (įskaitant galimą kepenų transplantaciją) apsinuodijimas dažnai baigiasi mirtimi dėl ūminio kepenų ir inkstų nepakankamumo. Įtarus apsinuodijimą, būtina nedelsiant kreiptis į greitosios medicinos pagalbos tarnybą ar apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biurą, net jei simptomai laikinai atslūgo.
Valgomumas: nuodingas
Niekada nevartokite laukinių grybų vien pagal šios svetainės informaciją be patikimo identifikavimo.
Valgomasis pievagrybis (Agaricus campestris)
Jauname, dar neišsiskleidusiame „kiaušinio“ stadijos vaisiakūnyje smailiakepurė musmirė yra visiškai balta ir gali priminti jauną, taip pat baltą pievagrybio (Agaricus campestris) vaisiakūnį – abu tuo metu atrodo panašiai apvalūs, uždaros kepurėlės pavidalo.
Pievagrybio lakštelės nuo pat jaunystės yra rausvos, vėliau tampa raudonai rudos ir galiausiai beveik juodos, o smailiakepurės musmirės lakštelės visada išlieka visiškai baltos. Be to, prie smailiakepurės musmirės koto pagrindo yra didelė, maišo pavidalo makštis, kurios pievagrybis visiškai neturi.
Renkant jaunus, dar neišsiskleidusius, apvalius baltus grybus, būtina perpjauti vaisiakūnį išilgai ir patikrinti lakštelių spalvą bei koto pagrindą – ar nėra makšties. Kilus menkiausiai abejonei dėl balto, „kiaušinio“ stadijos grybo tapatybės, jo nevalgykite ir kreipkitės į patyrusį mikologą.
Radote šį grybą? Praneškite radinį
Nežinote, koks tai grybas? Atpažinkite pagal požymius →