Grybas.eu

Piengrybis paberžis

Lactarius torminosus

Piengrybis paberžis su rausvai gelsva, gauruotu kraštu kepurėle.

Adrien BENOIT à la GUILLAUME CC BY-SA 4.0 Wikimedia Commons

Piengrybis paberžis (Lactarius torminosus) – vidutinio dydžio piengrybis, mikorizę sudarantis su beržais. Rausvai gelsva kepurėlė jauno grybo gauruota, į vidų užriestu kraštu. Pažeidus lakštelius ar tramą, išteka baltos, aitraus skonio sultys, kurios ore spalvos nekeičia.

  • Dažnumas Lietuvoje: nežinoma
  • Sezonas: liepa-lapkritis
  • Mikorizinis

Kaip atpažinti

Šį piengrybį lengviausia atpažinti iš rausvai gelsvos ar ochrinės kepurėlės su koncentrinėmis juostomis, gauruoto, į vidų užriesto krašto ir tankių, kreminės ar rausvos spalvos lakštelių. Pažeidus grybą, iš karto ištrykšta baltos sultys, kurios paragavus jaučiamos aitrios, degančios.

Apatinis paviršius
lakšteliai
Kepurėlės skersmuo
5–15 cm
Koto aukštis
4–8 cm
Sporų atspaudo spalva
kreminė

Nuotraukos

Išsami morfologija (plėsti)

Kepurėlė

  • Forma: iškila, senstant įdubusi
  • Spalva: rausva, ochrinė
  • Paviršius: gauruotas

Himenoforas

Kotas

  • Spalva: kreminė
  • Paviršius: švelniai aksominis
  • Storis: 0,5–2 cm

Trama

  • Spalva: balta
  • Pjaunant: nekinta

Kvapas

terpentino kvapo

Skiriamieji požymiai

  • į vidų užsiriečiantis kepurėlės kraštas

Buveinė ir ekologija

Piengrybis paberžis mikorizę sudaro su beržais, augdamas lapuočių ir mišriuose miškuose, drėgnoje, rūgščioje dirvoje. Lietuvoje tai vienas paplitusiausių ir grybautojų dažniausiai renkamų piengrybių, sutinkamas visoje šalyje.

Sezoniškumas Lietuvoje

Sau Vas Kov Bal Geg Bir Lie Rgp Rgs Spa Lap Grd
                       

Rodomas įprastas rūšies sezoniškumas Lietuvoje, o ne dabartinės grybavimo sąlygos.

Lietuvoje

Paplitimas
aptinkamas
Retumas
nežinoma
Apsaugos statusas
neįvertinta

Sauga ir valgomumas

Toksiškumas: lengvai toksiškas

Suvalgius žalią ar nepakankamai apdorotą grybą, maždaug per valandą paprastai išsivysto pykinimas, vėmimas ir stiprus viduriavimas, galintis sukelti dehidrataciją ir raumenų spazmus. Apsinuodijimas dažniausiai savaime praeina be ilgalaikių pasekmių, tačiau gali būti nemalonus ir varginantis.

Aitrią, gleivinę dirginančią medžiagą sunaikina terminis apdorojimas. Vakarų šalių mikologinėje literatūroje šis grybas dažniausiai laikomas nerekomenduojamu valgyti žalio pavidalo, o Suomijoje, Rusijoje ir kai kuriose kitose šiaurės bei rytų Europos tradicijose jis po ilgo mirkymo, sūdymo ar virimo nuvarvinant vandenį yra vartojamas kaip valgomas grybas – tačiau kadangi tinkamo paruošimo būdas nėra vieningai standartizuotas ir moksliškai patvirtintas, atsargesnis, šiuolaikinę toksikologinę nuomonę atspindintis vertinimas yra pagrįstesnis nei vien liaudies tradicija.

Valgomumas: sąlyginai valgomas

Niekada nevartokite laukinių grybų vien pagal šios svetainės informaciją be patikimo identifikavimo.

Radote šį grybą? Praneškite radinį

Nežinote, koks tai grybas? Atpažinkite pagal požymius →

Atraskite daugiau

Šaltiniai