Flammulina velutipes
Steinrösel CC BY-SA 4.0 Wikimedia Commons
Juodkotė ugniabudė (Flammulina velutipes) – vienas nedaugelio grybų, kurio vaisiakūniai atlaiko šalną ir auga net žiemą. Oranžinė, gelsvai ruda kepurėlė laikosi ant aksomiško koto, kuris prie pagrindo pajuoduoja – šis požymis suteikė grybui ir lotynišką, ir lietuvišką pavadinimą.
Juodkotę ugniabudę lengviausia atpažinti iš oranžinės ar gelsvai rudos, drėgną orą kiek gleivėtos kepurėlės ir aksomiško koto, kuris viršuje šviesesnis, o link pagrindo tamsėja iki tamsiai rudos ar beveik juodos spalvos. Vaisiakūniai dažniausiai auga tankiomis kekėmis ant lapuočių medžių kelmų ir kamienų, dažnai pasirodo tik atšalus orams ir netgi po šalnų.
4028mdk09 CC BY-SA 3.0 Wikimedia Commons
JackyM59 CC BY-SA 4.0 Wikimedia Commons
malonus
Juodkotė ugniabudė auga ant pažeistų, džiūstančių ar žuvusių lapuočių medžių – guobų, uosių, bukų, gluosnių – kamienų ir kelmų, miškuose, parkuose, soduose bei pakelėse. Tai saprotrofas, skaidantis medieną. Šis grybas ypatingas savo šalčio tolerancija: vaisiakūniai gali augti rudenį, žiemą (net po šalnų) ir ankstyvą pavasarį – tai vienintelis šio kataloge grybas, kurio pagrindinis derėjimo metas yra šalčio sezonas. Verta žinoti, kad prekybos centruose parduodamas šviesus, ilgomis kojelėmis grybas, vadinamas „enoki“, dažniausiai yra kita, Azijoje auginama rūšis arba be šviesos auginta veislė – DNR tyrimai parodė, kad ji genetiškai skiriasi nuo Europoje laukinėje gamtoje augančios juodkotės ugniabudės, kuri atrodo visiškai kitaip: turi oranžinę kepurėlę ir tamsų, aksomišką kotą.
| Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Grd |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Rodomas įprastas rūšies sezoniškumas Lietuvoje, o ne dabartinės grybavimo sąlygos.
Valgomumas: valgomas tinkamai paruošus
Kulinarinė kokybė: puiki
Niekada nevartokite laukinių grybų vien pagal šios svetainės informaciją be patikimo identifikavimo.
Radote šį grybą? Praneškite radinį
Nežinote, koks tai grybas? Atpažinkite pagal požymius →